Išskirtinė Ričardo Berankio išpažintis: „Kuriamės naujame name, tad pakanka buities. Taip, neįprasta“

36-erių Ričardo Berankio skrydis į pajėgiausių pasaulio tenisininkų viršukalnę virto teniso sporto legenda Lietuvoje. Apie tenisą ir jausmus – išskirtiniame pokalbyje su Lietuvos teniso legenda.

Tenisininko R.Berankio vaikystėje nebuvo nei smėlio dėžių, nei išdaigų su kiemo draugais. „Tenisą pradėjau „žaisti“ dvejų metukų, pasekęs aštuonerių metų sesers Linos pavyzdžiu“, – yra pasakojęs Ričardas interviu „Stiliui“ prieš penkerius metus.

Į aikštyną Sereikiškių parke Vilniuje jo tempti tėvams nereikėjo, vaikas veržėsi pats. Bet Ričardo vaikystė baigėsi vos jam sulaukus 9-erių. Iš tėvų namų mokytis žaisti teniso jis buvo nusiųstas į Šiaulių sporto mokyklą-internatą. Čia – griežti treneriai ir aikštynas iki vakaro.

„Kitokio gyvenimo ir neįsivaizdavau, – sakė Ričardas. – Aš visada atkakliai siekiau savo tikslo. Tam tikslui paaukojau ir savo vaikystę.“

2007 metais tapęs pasaulio jaunimo čempionu ir įžengęs į suaugusių tenisininkų pasaulį, o po trejų metų, 2010-aisiais, patekęs į pasaulio tenisininkų šimtuką, R.Berankis suprato, kad kelio atgal nėra.

Jam plojo perpildytos svarbiausių planetos teniso turnyrų tribūnos, bet vienišumo jausmas sportininko kelyje buvo kasdienis palydovas, apie kurį visi vengia kalbėti. Turnyrai visuose pasaulio kraštuose, ilgos kelionės lėktuvais, viešbučiai, gyvenimas turnyrų „burbule“, kur vaikštai su apsauga, ir vienišas tenisininkas aikštyne – akis į akį su varžovu.