Žlugus šeimos verslui atvyko į Vilnių ir svajoja apie futbolo komandą: kaip Antakalnis pamilo barberį iš Jordanijos

Tik artėjant trisdešimtai pokalbio su Piccaso minutei susivokiau, kad dar nebuvo akimirkos, kai pašnekovo rankose nematyčiau cigaretės. Dūmų kvapas spėjo tapti savaime suprantamu elementu, o ant stalo gulėjo jau trys nuorūkos.

Garsiai atkreipus į tai dėmesį Piccaso nusišypsojo. Pasirodo, Jordanijoje – ten, iš kur jis ir atvyko – didžioji dalis gyventojų yra rūkantys.

„Ir jie rūko labai daug. Kai esi kūdikis, augi cigarečių dūmų apsuptyje, todėl priklausomybė susiformuoja labai anksti. Tau vieneri metai, mama laiko tave ant rankų, o virš tavo galvos rūko trys dėdės“, – su įpročiais supažindino į Lietuvą prieš septynerius metus atvykęs jordanietis.

Nors iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad Vilniuje, o dar tiksliau – Antakalnyje, jis gyvena kur kas ilgiau, mat gatvėje Piccaso atpažįsta ir su juo pasisveikina ne vienas praeivis.

Ir tam yra logiškas paaiškinimas – vos atsikraustęs į Lietuvos sostinę jordanietis šiame rajone atidarė barberinę.

„Visą dieną praleidžiu Antakalnyje. Jei nedirbu, vaikštau po apylinkes, stebiu, kaip žmonės žaidžia futbolą. Čia, Antakalnyje, pažįstu daug šeimų. Jiems reikia mano paslaugų, o man darbas teikia malonumą. Kirpdamas aš šoku“, – aistros darbui neslėpė jis.